Juodgrūdė - vienmečio vėdryninių šeimos augalo sėklos, savo išvaizda primenančios juodas mažytes ašaras ar lašelius. Anglijoje šis prieskonis vadinamas „velniu krūmuose", liaudyje žinoma kaip „veneros plaukai", o prancūzai vadina „keturiais prieskoniais", nes savo laiku prancūzai pajuto ne tik juodojo pipiro skonį, bet ir dar kažkokius tris, tame tarpe ir muskato riešuto. Juodgrūdžių sėklų skonis ir aromatas aštrokas, bet malonus. Savo esme juodgrūdė primena aguonas ir gali puikiai jas pakeisti duonos ar pyrago gaminiuose. Skonis - pipirinis, kvepia kamparu, aromatas artimas raudonėliui ir čiobreliui, šiek tiek - kmynui.

Juodgrūdę beria į salotas, padažus, malta juodgrūde sustiprina kavos ir juodos arbatos aromatą. Senovės Lietuvoje kaimuose juodgrūdė buvo puikiai žinoma ir auginama. Ją vadino černuške, berdavo ant riestainių bei kitokių mielinių kepinių, dėdavo į raugintus kopūstus, agurkus, ruošdavo trauktines.

 Nustatyta, kad juodgrūdžių sėklose esančios polinesočiosios riebiosios rūgštys stiprina imunitetą, slopina alergines reakcijas, teigiamai veikia įvairius medžiagų apykaitos procesus. Juodgrūdžių sėklose rasta daugiau kaip 100 veikliųjų medžiagų, reguliuojančių daugelį organizmo funkcijų, tarp jų - polinesočios linolio, alfa-linolio ir stearino riebalinės rūgštys. Be jau minėtų infekcinius židinius slopinančių savybių, šios medžiagos stiprina apsaugines organizmo funkcijas. Juodgrūdėse yra imuninei sistemai reikalingų vitaminų ir mineralų. Juodgrūdėse esančios medžiagos skatina tulžies darbą, varo šlapimą, gaudo laisvuosius radikalus, slopina alerginius pasireiškimus, valo toksinus, varo iš organizmo skysčius, mažina cholesterolio lygį, skatina gleivių išsiskyrimą ir išsivalymą (taip gydo peršalimo ligas), plečia bronchus, naikina bakterijas, virusus, grybelius. Juodgrūdžių skonis - aštrus, kartus.

Kilmės šalis: ES ir ne ES